Nyčė rašė, kad, jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave. Ir iš tikro, ilgai žiūrint į tai kiek pasaulyje beprasmiškų kančių, beprasmiškų mirčių, besikartojančių istorijos ciklų, atrasti prasmę labai sudėtinga. Tam nepadeda ir mokykloje skaitomas Škėma. Tačiau jo kūrinių poveikio neanalizuokime, geriau laikykime jį tam tikra ieškojimų atrama. Iš esmės, siekis rasti gyvenimo prasmę – svarbiausia žmogaus varomoji jėga ir didžiausia motyvacija žmogui. Psichologas V. Franklis nurodo tris gyvenimo prasmės paieškos būdus: kuriant arba veikiant darbą, ką nors patiriant arba ką nors sutinkant, priimant nuostatą dėl kančios.

Šiandien, medijos pasitelkusios psichologus, medijų planuotojus puikiai konstruoja vartotojus ir moka prikaustyti dėmesį. Žinomo ženklo kedai – jau gali būti asmenybės dalis. Medijose puikiai parduodamos neigiamos naujienos, kuria dar didesnį vartotojų srautą ir padeda parduoti. Kone kiekviena ugdymo sistema, su kuria galime susidurti, remiasi nuostatomis, kad prasmę pasaulyje kuriame patys ir pasaulis yra geras bei teisingas. Bet ar tikrai? Ar tikrai mokyklose mokoma į pasaulį žvelgti realistiškai, adekvačiai ir pozityviai? O gal negatyviai? Ar gali būti taip, kad esminė žinutė, jog pasaulis geras ir teisingas yra mitas, griaunamas kiekvieną dieną?

Šį klausimą eilinis vartotojas praleis, o turintiems žmogiškųjų vertybių tikrai nelengva. Pirmiausia jau, vien todėl, kad rastum kitą žmogiškųjų vertybių kupiną žmogų, su kuriuo apie tai galima pasikalbėti, sunku. O paprasto vartotojo gyvenimo prasmė labai paprasta – vartoti. Tačiau kiekvienas ieškantis gyvenimo prasmės supranta, kad ji – unikali ir kuriama, nuolat kinta ir niekada nepaliauja egzistavusi. Anot V. Franklio svarstyti abstrakčiai kokia yra gyvenimo prasmė, tai tas pats kaip šachmatų čempionui užduoti klausimą: “Pasakykite, koks yra geriausias ėjimas pasaulyje?” Tokio tiesiog nėra. Tai ir kiekvienas žmogus turi ypatingą gyvenimo misiją – pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti ir savo gyvenimu kurti prasmę pasaulyje. Gyvenimas klausinėja kiekvieną, ir tik konkretaus žmogaus sprendimas kokią atsakomybę jis gali prisiimti, kurdamas geresnį pasaulį. Kuo žmogus labiau pamiršta save, tarnaudamas kokiam tikslui arba mylėdamas kitą žmogų, tuo jis žmogiškesnis ir tuo geriau įprasmina save.

Visiems Franklio žodžiams reikia pavyzdžio. Būkime tas gyvas pavyzdys jaunimui. Parodykime, kaip kurti gyvenimo prasmę… Juk pasaulis pilnas prasmių yra geras ir gražus tik reikia tuo patikėti.